Svarbu paminėti, kad nuo XVI a. vidurio iki XVIII a. pabaigos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovai bei didikai, įskaitant Sapiegų giminę, dvarams bei funduojamiems sakraliniams statiniams suprojektuoti bei statyti samdė garsius Šveicarijai ir Italijai priklausančių Lugano ežero pakrančių menininkus – architektus, skulptoris, dailininkus, taip norėdami akcentuoti ir pabrėžti, jog mūsų šalis yra krikščioniškosios Europos civilizacijos šeimos dalis. Daug įdomios mokslinių tyrimų informacijos šia tema pateikta tinklapyje: https://www.ldk-ticino.info/

Grįžtant į dvaro istoriją, senieji dokumentai 1665 m. užmena mįslę - tikrasis dvaro savininkas Kazimieras Jonas Sapiega (1637-1720), iškart po tėvo mirties, nubaustas tremties bausme ir netenka Žemosios Panemunės dvaro, o jau 1667 m. dvaras Raseinių seniūno vardu parduodamas LDK raštininkui - Andriui Kazimierui Gelgaudui (1640 – 1711). Sapiega vėliau pabandys susgrąžinti dvarą, vesdamas Gelgaudo našlę - Antoniną Sibilę (iš Valdštein-Arnau) Gelgaudienę.

Istorinio konteksto dėlei, reikia paminėti, kad tai nebuvo lengvi laikai valstybei. 1654-1667 m. vyko ATR–Rusijos karas.  1655–1660 m. Šiaurės karas arba Švedų tvanas. Taigi, Žemosios Panemunės dvaras savo istoriją pradėjo labai audringu ir neramiu metu.

Grafai Tiškevičiai (XVIII a. antra pusė - XIX a. pradžia)

Gerokai platesnis ir ryškesnis Žemosios Panemunės dvaro istorijos paveikslas išnyra iš XVIII a. pabaigos istorinių verpetų, dėka dvare karinę tarnybą atlikusio ir kurį laiką dėl tos priežasties čia gyvenusio bajoro Tadeausz Jozef Chamski dienoraščio. Tuo laikotarpiu dvaro šeiminikais buvo Stanislovas Antanas Tiškevičius (1727-1801), paskutinysis Lietuvos Didžiosios kunikaišktysės Žemaitijos seniūnijos kaštelionas. Stanislovo nuosavybėn dvaras perėjo vedybų keliu, kai šis vedė Ievą Oną Bialozoraitę (1742-1775) . Vėliau dvarą paveldėjo jų sūnus Tadas Tiškevičius (1774-1852), 1812-1813 m. buvęs karininku (generolu?) Napoleono kariuomenės sudėtyje.

Žemosios Panemunės dvaro aprašymas (1790-1820) pagal prisiminimų knygoje pateiktą informaciją:

gyveno Žemojoje Panemunėje prie Nemuno, beveik monarchiškuose rūmuose, didesniuose nei Saksų rūmai Varšuvoje, dviejų aukštų ir garsėjančiais visoje to meto Lietuvoje savo ištaiga, prabanga, o taip pat nuostabia vieta ant kalno prie Nemuno upės.

Oficina prie tų rūmų iš rytų pusės buvo iki 100 sieksnių ilgio, vieno aukšto (pažodinis vertimas; Lenkų kalboje aukštai skaičiuojami nuo mūsiškio antrojo aukšto), tiek apačioje, tiek (antrame) aukšte turėjo vienoje eilėje 40 langų. Kažkada joje buvo įsikūręs ir išlaikomas raitelių pulkas, nes nuo senų laikų didikai laikė skaitlingą dvaro įgulą ir esant reikalui su ja vykdavo į karus kartu su kariuomene, kuri prie Stanislovo Augusto nesiekė daugiau 18 000 kareivių ir karininkų.

Palivarkas, arklidės ir ūkiniai pastatai buvo verti rūmų. Gražiausias sodas, laukimis, daržovių ir vaisių su oranžerija ir vynuogynu supo tuos rūmus iš trijų pusių. Vynuogių sodinukai žiemai buvo uždengiami mėšlu, šiaudais ir apipilami žeme. Arklidėje buvo didelis skaičius arklių. Vienas baltas, bandos eržilas, vadinosi Bunčiuku, antras obolmušys - Dervišu, trečias kaštonis - Asavula ir kiti. Bandoje buvo ne mažiau 80 kumelių, aptvaruose atitinkamas skaičius galvijų ir avių, vežiminėje - karietų, brikų, kibitkų apie trisdešimt. Matomai ponas kaštelionas medžioklę labiausiai mėgo, nes kieme apsuptame gluosnių buvo atskiras namelis kurtams ir skalikams, vadinamas šunide. Narvuose, parištos gtrandinėmis, gyveno dvi meškos, žmonės kalbėjo, kad juodvi sugyveno geriau tarp savęs nei kai kurie Europos monarchai.

Dvaro personalą sudarė apie šešiasdešimt tarnautojų: virėjų, jų parankinių, vyresniųjų arklininkų, vežėjų, kamerdinerių, liokajų, ginklanešių, haidukų. Balniai, batsiuviai, siuvėjai, sodininkai, rūbininkės ir kambarinės. Rūmų kambariuose buvo laikomos kambarinės ir apie 20 ar dar daugiau apmokamų dvariškių, iš kurių keli patikėtiniai užsiėmė iždu, garderobu, arklidėmis ir medžioklės inventoriumi. Dvaro maršalka, kuriam pavaldūs paseniūniai, prievaizdai, vynininkai, ekonomai, dvaro raštininkai, nuo kurių priklausė šauliai, kluonininkai, aludariai-vyndariai, eiguliai, padieniai, skerdžiai, sargai, avių augintojai. Ekonomė rūpinosi vaistinėle, ponios garderobu ir kambarinėmis, prižiūrėjo šeimininkę, kuriai buvo patikėta pieno ūkis, taip pat tarnautoja, kuri prižiūrėjo skalbėjas.

Žemosios Panemunės dvaras kartu su Tiškevičiais išgyveno paskutinįjį ATR padalijimą 1795 m. 1807–1812 m. laikotarpiu buvo laviruojama tarp Rusijos ir Napoleono I Prancūzijos. Tada vyko bandymai atkurti Abiejų Tautų Respubliką (ATR).

Ištaigingo Žemosios Panemunės gyvenimo "saulėlydžiu" tapo 1813 m. sausio mėnuo, kai dvars patyrė negailestingą rusų kariuomenės nusiaubimą ir plėšimą. Dvaras dar turėjo išgyventi 1830 m. sukilimą, kurio metu buvo nesėkmingai bandoma išsivaduoti iš Rusijos imperijos gniaužtų. Nuo to laiko rūmai ir kiti dvaro statiniai niekada nebuvo pilnai atstatyti į pirmapradį savo dydį ir prašmatnumą.

Pirmasis dvaro užpuolimas ir niokojimas yra aprašomas minėtos prisiminimų knygos skirsnyje "Wyziew zaduchu moskiewsszczyzny".

Rusų kariuomenė su pulkininku priešaky, 1813 m. sausio mėnesį išvogė viską, ką galima buvo paimti ir išvežti iš turtingos Tiškevičių valdos, pulkininkas įsakė sudaužyti krosnis ir židinius iš marmuro, sukapoti duris ir raudonmedžio grindis, kurios buvo nepaprastai brangios. Raudonmedis Europoje tapo žinomas tik apie 1740 metus. Visiškai sulaužė bilijardus, komodas, staliukus ir krėslus. Sunaikino biblioteką, kurią degino krosnyje, sakydamas, kad ji nieko neverta, nes nėra rusiškų knygų. Pats daužė sietynus, porcelianą, netgi rūmų langus. Išvykdami pasiėmė viską, ką tik galėjo su savimi pasiimti: iždą, vežimus, apie 20 kinkomų arklių ir žirgų ir didelę dalį inventoriaus.

Reikia taip pat pridurti, kad Žemojoje Panemunėje neliko nei žymės buvusio Tiškevičių magnatų dvaro, rūmai sunaikinti stovėjo tušti, o buvusiame iždo (lobyno) rūsyje buvo padarytas degtinės, miltų ir kitko sandėlys.

Praėjus kuriam laikui po dvaro nuniokojimo Tiškevčius Žemąją Panemunę pardavė bajorui Konstantinui Fergisui, o dalį pinigų gautų už dvaro griuvėsius paaukojo mūrinės Žemosios Panemunės bažnyčios statybai. Bažyčia buvo pastatyta praėjus keliems dešimtmečiams po Tado Tiškevičiaus mirties - 1877 m.

Žemosios Panemunės dvaro istorijos paieškos ir tyrimai prasidėjo 2021 m., po dvaro likučių įsigyjimo iš Valentino Gustainio anūko šeimos. Šioje skiltyje dalinamės pastarųjų metų atradimais bei žiniomis. Istorinės atminties grąžinimo, išsaugojimo ir atvėrimo visuomenės pažinimui tikslu labai kviečiame Lietuvos universitetinę, akademinę mokslo, muziejų ir istorinės atminties tyrimų bendruomenę įsitraukti į tolimesnius tyrinėjimus bei partnerystę.

XVII a. menanti didikų rezidencija ilgus metus buvo nugrimzdusi į istorinės atminties paraštes, nuo nepriklausomybės pradžios iki šių dienų nebuvo sudarytos galimybės lankymui bei istorijos pažinimui. Tik pastaruosius kelis metus dvaro teritorija buvo atverta lankymui, o atlikti gausūs tyrimai atskleidė neįtikėtiną, bet tikrą, po storu užmaršties dulkių sluoksniu beisislėpusią istoriją.

Žemosios Panemunės dvaras buvo pastaytas apie 1650 m. (kai kurie dokumentai keltų hipotezę, kad galbūt XVI a. pabaigoje) bei priklausė didikų Sapiegų giminei, vėliau kunigaikščių Čartoriskių, grafų Tiškevičių giminėms, kurios glaudžiai giminiavosi su iškiliomis to meto Europos aristokratų šeimomis. Tarpukariu Žemosios Panemunės dvaras priklausė Valentino Gustainio šeimai, čia mėgdavo rinktis ir svečiuotis tarpukario Lietuvos intelektualai ir inteligentija.

Žemosios Panemunės davro istorija kalba apie žmones, kūrusius mūsų valstybės istoriją, ar tai buvo LDK, ar ATR (Abiejų Tautų Respublika) ar moderni nepriklausoma tarpukario Lietuva.

Kunigaikčiai Čartoriskiai (XVIII a. pirma pusė)

1729 m. našlė, Antonina Sibilė (iš Valdštein-Arnau) Gelgaudienė-Sapiegienė Žemosios Panemunės dvarą vedybų dingstimi padovanojo kaip kraitį savo giminaitei Eleonorai Monikai Valdštein, ištekančiai už kunigaikščio Mykolo Frederiko Čartoriskio (1696 – 1775). Tokiu būdus dvaras perėjo kunigaikščių Čartoriskių nuosavybėn.

Didikai Sapiegos (XVI a. - XVII a.)

Žemės prie Nemuno, nuo Zapyškio iki Gelgaudiškio, įskaitant patį Zapyškį ir Gelgaudiškį, Sapiegų giminei priklausė nuo 1502 m. Nuosavybę į šias žemes už karinę tarnybą Jonui Sapiegai (1431-1517) padovanojo LDK didysis kunigaikštis. Beje, XVI a. Žemoji Panemunė ir Zapyškis vadinosi tuo pačiu vardu - Poniemon.

XVI - XVII a. dvaro istorija vis dar apgaubta paslapties šydu. Apie šį laikotarpį santūriai pasakoja senieji archyvų dokumentai. Istorinių tyrimų pėdsakai veda prie Povilo Jono Sapiegos (1609-1665) ir jo sūnaus Kazimiero Jono Sapiegos (1637-1720), šie du didikai buvo pasižymėję valstybės veikėjai, savo laiku užėmė Lietuvos didžiojo etmono pareigybes ir buvo Žemosios Panemunės dvaro komplekso užmanytojais-fundatoriais. Kodėl būtent Didžiosios Žemaitijos Kunigaikštystės žemėse Sapiegos statė itališkos vilos tipo rūmus? Ar tikrai tai buvo pirmoji atvira vila Lietuvoje, po ilgą laiką statytų uždarų gynybinių pilių? Iš kur kilo legenda, kad Žemosios Panemunės dvaro kompleksas buvo pastatytas ant kryžiuočių pilies griuvėsių? Tikimės, kad tebisitęsiantys tyrimai ir augantis susidomėjims objektu laikui bėgant atsakys į šiuos klausimus.

Bajorai Fergissai (XIX a. pirmos pusės pabaiga - XIX a. antros pusės pradžia)

Bajorai Zanai (XIX a. pabaiga - XX a. pradžia)

Tarpukario inteligentai Gustainiai (1933 - 1941)

Lietuvos okupacijos laikotarpiu 1941-1989 dvaro rūmuose veikė ligoninė

Dvaro nuosavybės teisė grąžinta Valentino Gustainio palikuonims 1991 m

Pačioje 2020 m. metų pabaigoje dvaras parduotas naujiems šeimininkams

Povilas Jonas Sapiega (1609-1665)

Jonas Sapiega (1431-1517)

Kazimieras Jonas Sapiega (1637-1720)

Didžiosios Žemaitijos kunigaikštystės žemėlapis, 1669 m. Ir Žemsosios Panemunės dvaro lokacija.

Žemosios Panemunės davro aprašymo ištrauka iš Roman Aftanazy "Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej".

1676 m. Žemosios Panemunės dvaro inventoriaus fragmentas

1832 - 1843 m. žemėlapis, kuriame minimi ir 1676 ir 1838 m. dvaro inventoriuose surašyti kaimai/gyvenvietės.

1750-1760 m. trumpam į dvaro istoriją pasibels bajorų Bialozorų giminė.

Mykolas Frederikas Čartoriskis (1696-1775)

Elonora Monika Valdštein Čartoriska (1712-1795)

Prisiminimų knyga "Tadeusz Chamski. Opis krotki lat uplynionych".

Stanislovas Antanas Tiškevičius (1727-1801).

Tadas Tiškevičius (1774-1852).

Fragmentas iš 1795-1803 m. žemėlapio, kuriame pavaizduota Žemosios Panemunės dvaro išdėstymo schema.

Fergisų šeima Žemosios Panemunės dvare apsigyveno Lietuvai jau esant okupuotai Rusijos imperijos. Lietuvos gyventojai, patekę į Rusijos valdžią, nepasitenkinimą reiškė sąmokslais ir sukilimais. Laisvės siekėjai surengė 1830-1831 ir 1863-1864 m. sukilimus prieš caro valdžią, tačiau jie buvo nuslopinti. Po kiekvieno sukilėlių pralaimėjimo sunkėjo Lietuvos politinio ir kultūrinio gyvenimo sąlygos. Rusijos valdžios persekiojimai vis griežtėjo. Savo dvarus sugebėję išlaikyti dvarininkai buvo verčiami dalį savo žemių ir turto atiduoti carinės kariuomenės veikėjams, bei carinės valdžios šalininkams išlaikyti bei skatinti. Iš tokių žemių kai kur susiformavo kaimai rusiškais pavadinimais.

Konstantinas Fergisas apie 1820-1830 m. įgijęs dvaro likučius pritaikė juos savo gyvenimo poreikiams, neatstatinėdamas pastatų iki buvusio jų dydžio. XIX a. vykusi Fergisso rekonstrukcija veikiau atliepė poreikį išgyventi, tuo periodu nebuvo galvojama apie architektūrinę ar meninę išraišką, tiesiog reikėjo išgyventi. Naujam gyvenimui buvo pritaikyta tik išlikusi rūmų dalis - maždaug 1/3 buvusio rūmų pastato. Žemiau esančiame paveikslėlyje yra pavaziduoti Bruhla rūmai, ne Žemosios Panemunės rūmai. Tačiau šio paveikslėlio pagalba legviau įsizaviduoti buvusią Žemosios Panemunės dvaro rūmų struktūra bei tūrį ir tai kas liko po rūmų nuniokojimo ir XIX a. rekonstrukcijos.

Asociatyvus paveikslėlis leidžia lengviau paaiškinti, ką šiandien matome ir ko nematome žvelgami į Žemosios Panemunės dvaro rūmų likučius.

Žemosios Panemunės rūmų likučiai po XIX a. rekonstrukcijos.

Išlikęs 1838 m. inventorius vaizdžiai pasakoja, kiek ir kokių dvaro pastatų savo žinion perėmė Fergisas:

1. Mūryti iš plytų ir čerpėmis dengti dviejų aukštų rūmai maior yra 93 uolekčio ilgio ir 36 Varš[uvos] uolekčio pločio bei 17 Varš[uvos] uolekčių aukščio. Dėl gaisro [rūmai] taip suniokoti, kad gyventi tinkama tik viena pusė, dešinioji nuo kiemo. Pirmame aukšte [yra] 2 kambariai, 3 kambarėliai ir virtuvinė arba virtuvė su priemene. Priemenėje – laiptai, vedantys į viršų, į antrąjį aukštą. Antrame aukšte – 2 kambariai. Vienas jų – nedidelis kambarėlis. [Dar antrame aukšte yra] didelė salė ir galerija su pertvaromis. Kitoje tų rūmų pusėje yra tik nemažas į dvi dalis padalintas rūsys mūriniais skliautais.

2. Oficina maior yra 180 Varš[uvos] uolekčių ilgio, 14 uolekčių pločio, 16 uolekčių aukščio, mūryta iš plytų, dviaukštė. Visiškai besugriūvanti. Anksčiau dengta čerpėmis, [dabar] – šiaudais. Šioje oficinoje yra:

a) du dideli gyvenamieji kambariai. Viename jų pertvaromis suformuoti trys maži kambarėliai

b) dvi patalpos su lentų pertvaromis, [skirtos] tarnams

c) virtuvinė t. y. virtuvė

d) priemenė, kurioje – į viršų, t. y. antrąjį aukštą vedantys laiptai

e) sandėliukas degtinei, mūriniais skliautais ir geležinėmis durimis

f) ratinė

g) arklidės

h) vartai, per kuriuos įvažiuojama į kiemą nuo kelio, vedančio iš Aleksoto

i) arka , per kurią įeinama į rūsį, t.y. daržovių sandėliuką, esantį po oficina

k) svirnas t. y. sandėlis grūdamas supilti

3. Iš plytų mūrytos arklidės ir ratinė maior po vienu stogu. Dengtos šiaudais. Šis pastatas yra 49 Varš[uvos] uolekčių ilgio, 18 uolekčių pločio ir 9 Varš[uvos] uolekčių aukščio.

4. Gyvenamasis namas tarnams ir bravoras maior po vienu stogu. Dengtas šiaudais. Šis pastatas yra 76 Varš[uvos] uolekčių ilgio, 17 uolekčių pločio, 9 uolekčių aukščio. Jame yra keturios patalpos ir trys kamaros. Pastatas tik dabar aprašomas, vadinamas Panemunės palivarku.

5. Medinis tvartas, dengtas šiaudais, su 6 dvivėrėmis durimis ir 3 drėbtinėmis pertvaromis. Yra 105 Varš[uvos] uolekčių ilgio, 18 uolekčių pločio, 5¼ uolekčių aukščio.

6. Toks pat medinis, šiaudais dengtas tvartas, grįstas moliu su 4 dvivėrėmis durimis. Yra 89 Varš[uvos] uolekčių ilgio, 32 uolekčių pločio ir 3½ uolekčių aukščio.

7. Stoginė iš žabarų, dengta šiaudais. 63 Varš[uvos] uolekčių ilgio, 15 Varš[uvos] uolekčių pločio, 3½ Varšuvos uolekčių aukščio.

8. Trys šiaudais dengti mediniai tvartai su mūriniais [neįskaitytas žodis]. Pirmasis – 84 Var[šuvos] uolekčių ilgio, 13 uolekčių pločio ir 6 uolekčių aukščio. Antrasis – 51 Var[šuvos] uolekčio ilgio, 14 uolekčių pločio ir 5 uolekčių aukščio. Trečiasis – 9 Var[šuvos] uolekčių ilgio, 11 uolekčių pločio ir 4 uolekčių aukščio.

9. Medinis tvartas/kiaulidė, dengtas šiaudais su 4 durimis ir tiek pat pertvarų. Jo ilgis – 49 Var[šuvos] uolekčiai, plotis – 11 uolekčių, aukštis – 4 uolekčiai.

...

Paskutnio 1890-ųjų dešimtmečio pabaigoje Abdonas Zanas veda Jadvygą Fergisaitę ir tokiu būdu dvaras tampa bajoro Zano nuosavybe. Vėliau šių Zanų anūkai savo prisiminimuose rašys, kad kairiajame rūmų sparne gyveno močiutė Jadviga, kad ji negalėdama apsikęsti caro valdininkų, policininkų ir kitų carinės valdžios pareigūnų liepė pastatyti atskirą paviljoną apsilankantiems, kad nemiegotų su priešu po vienu stogu. O kai rūmų valgomajame būdavo patiekiami pusryčiai, pietūs ar vakarienė ji neskubėdavo eiti, o pirma dvaro patarnautojų klausė: - Ar ten nėra nė vieno? Ir visi žinojo, kad kyla klausimas, ar nėra maskvėno. Jei prie stalo būdavo nors vienas carinės valdžios pareigūnas ar nepažįstamas žmogus, ji valgydavo savo kambaryje.  

Ir taip sudėtingą gyvenimą prie carinės valdžios priespaudos dar labiau sudrumstė 1914-1918 m. vykęs pirmasis pasaulinis karas, artėjant frontui, dėl saugumo Zanų šeima nusprendė evakuotis ir išvyko į kitą savo dvarą Dūkštuose. Prisiminimuose rašoma, jog grįžę 1918 m., kadaise sutvarkytus rūmus su blizgančiomis grindimis rado siaubingoje būklėje. Ten vis dar buvo dislokuoti vokiečių kareiviai, kurie viską suniokojo.

Nepavydėtinu istoriniu laiku gyveno Zanai, tačiau visomis išgalėmis stengėsi kurti gyvenimą Žemojoje Panemunėje, jiems tai buvo namai, kaip ir kitoms iki jų ir po jų dvare gyvenusioms šeimoms. Pasakodami Žemosios Panemunės istoriją, Zanai visada pabrėždavo, kad jie gyveno buvusioje kryžiuočių tvirtovėje ant aukštos kalvos virš Nemuno upės. Dvaro savininkai pajamas uždirbdavo iš auginamų jaučių, taip pat spirito varyklos ir kitų dvaro ūkyje auginamų gėrybių. Puikūs kviečiai buvo užauginami ir eksportuojami į Skandinavijos šalis. Iš jų buvo kepama prabangi balta duona. Dvaro žemėse buvo auginami keli hektarai šparagų ir pomidorai, kurių tuomet mažai kas pažinojo ir valgė, nes manė, kad pastarieji kenksmingi sveikaitai, vietinių buvo vadinami šunų vaisiais. Dvaro laukuose augo artiškokai ir visa iš močiutės Jadvygos iš Prancūzijos ir Italijos parsiųstų sėklų užauginama daržovių kolekcija. Laukuose dirbo ne tik arkliai, bet ir traktoriai. Dvaro žemė buvo įdirbta moderniomis mašinomis, importuotomis iš Vokietijos, ir jomis buvo rūpinamasi kaip arkliais. Jų pažiūrėti atvykdavo kaimyninių dvarų savininkai. Rudenį mašinos buvo išvalomos iki blizgesio, sutepamos tepalais ir uždaromos (buvusioje kryžiuočių kalvėje) iki pavasario.

Žemosios Panemunės dvaro salone stovėjo didelis koncertinis fortepijonas. Namai buvo pilni muzikos. Kitame kambaryje stovėjo gramofonas su dideliu paauksuotu vamzdžiu, puoštu tapytomis egzotiškomis gėlėmis. Grotuvo švaistiklis nuolat judėjo. Visi, atvykę į Žemąją Panemunę, dovanų atveždavo plokštelių. Populiariausios buvo operetės, kabareto dainos ir romanai. Vos patekėjus saulei, muzika namuose jau grodavo.

1918 m. atkūrus nepriklausomos Lietuvos valstybę, vyko žemės reforma, dvaro žemės buvo išparcialiuotos mažažemiams ir bežiamas, o pačiam dvarui liko tik 80 ha, spirito varykla ir dvaro centras su rūmais. 1919–39 m. Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo Lietuvos ir Lenkijos santykių svarbiausia problema, kadangi Zanai atvirai rėmė prolenkiškas jėgas dėl nesutarimų su nepriklausomos Lietuvos valdžia dvarą teko parduoti ir išvykti.

Fotografija iš Zanų asmeninio archyvo. Žemosios Panemunės dvaro grūdinė su įvažiuojamaisiais vartais, kurie buvo nugriauti sovietinės okupacijos metais.

Zanų šeimos atsiminimai. "Zan ostatni z rodu"

Zanų šeimos atsiminimai. "Pani na Berzenikach. Rozmowy z Heleną z Zanow Stankiewiczową"

Motiejus Čepas. "Molio Motiejaus užrašai"

Fragmentas iš 1926 m. Žemosios Panemunės dvaro žemių parceliacijos žemėlapio. Fragmente matomas dvaro centras ir jam priklausantys pastatai.

Motiejaus Čepo knygoje "Molio Motiejaus užrašai" aprašomas fragmentas iš Žemosios Panemunės dvaro tarnutojų gyvenimo, iš 1900 m pirmojo dešimtmečio pradžios, kai Lietuva vis dar okupuota ir pavergta Rusijos imperijos. Motiejus Čepas - Vinco Kudirkos, Jono Jablonskio ir kitų šviesuolių bendraamžis, bendramintis, bendradarbis. Teisininkas, publicistas, lietuviškos spaudos bendradarbis, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas. Dvare tuomet dirbo Jono Jablonskio brolis, Antanas. Pats Jonas Jablonskis vienu metu mokė dvarininko vaiką lietuvių kalbos, o per viešnages pas brolį, būtent Žemosios Panemunės dvare, yra užrašęs kelis lietuviškus žodžius: deguonis, degtukas, degtinė, degalai. Žemiau pateikta keletas fragmentų iš paties Motiejaus Čeppo atsiminimų besilankant dvare.

"<...> sū­nus An­ta­nas tar­nau­jąs Pa­ne­mu­nės Za­no dva­re, spi­ri­to va­ryk­los ve­dė­ju. Jis, kaip ir Jur­gis, iš­ėjęs tik­tai pra­džios mo­kyk­los moks­lą. Pa­te­kęs į tą dva­rą per bro­lio Jo­no re­ko­men­da­ci­ją. Tuo­met šis va­sa­ro­dams mo­kęs Za­no vai­ką. Į spi­ri­to va­ryk­lą An­ta­nas bu­vęs pri­im­tas tik dar­bi­nin­ku prie ve­dė­jo vo­kie­čio. Ki­tais me­tais vo­kietis bu­vęs at­leis­tas ir į jo vie­tą buvęs pa­skir­tas An­ta­nas. Ta­da An­tanas ve­dęs dva­ro ak­mist­ri­nę, ne­va len­kę, gra­žiai šne­kan­čią lietuviš­kai. Da­bar au­gi­nąs jis sū­ne­lį ir ke­tu­rias duk­re­les; vai­kai mo­ka kal­bėt ir len­kiš­kai, ir lie­tu­viškai."

<...>

"Da­bar Mo­lio Mo­tie­jus ge­rai su­si­pažino su An­ta­nu. Šis ge­ros šir­dies žmo­gus, dva­re pra­mo­kęs len­kiš­kai, slap­tai skai­tąs lie­tu­viš­kus raš­tus. Vai­kai šne­ka ir lie­tu­viš­kai, ir len­kiškai. Žmo­na – gra­fo Tiš­ke­vi­čiaus arti­miau­sio dva­ro urė­do se­suo. Dva­ri­nin­kas Za­nas – už­ku­rys. Jo sūnus – Jo­no Jab­lonskio mo­ki­nys – te­bei­nąs moks­lus Len­ki­joj, ag­ro­no­mi­jos mo­kyk­loj. Zanas len­kas. Ki­lęs jis iš Vil­niaus kraš­to. Prieš pir­mą­jį len­kų-lie­tu­vių 1831 me­tų su­ki­li­mą, dau­giau kaip prieš 75 me­tus, jo pra­no­kė­jų šei­moj pa­si­žy­mė­jęs pa­trio­tas. To­mas Zanas – „Gen­te li­tu­a­nus, na­tio­ne po­lo­nus“ – lie­tu­viškai ta­riant – gi­mi­mo lie­tu­vis, tau­ty­bės – len­kas. Ans bu­vu­siam Vil­niaus uni­versi­te­te stu­den­tau­dams kūręs ir va­do­va­vęs slap­tam lie­tu­vių stu­den­tų „Spindu­lie­čių“ – fi­la­re­tų-fi­lo­ma­tų – ra­te. T. Za­no tiks­las bu­vęs su­ža­dint rim­tai mo­ky­tis, pa­do­riai elg­tis, tė­vy­nę my­lėt, vi­suo­me­ni­niam gy­ve­ni­mui reng­tis, sa­vo kraš­tą va­duot iš ru­sų prie­spau­dos. Kai (Rusijos) val­džia su­se­kė, T. Za­nas ga­vęs ka­lėt tvir­tovės ka­lė­ji­me ir bu­vęs iš­trem­tas iš Lie­tu­vos į Ru­si­ją. Šio pra­nokė­jo dva­sia at­si­lie­pian­ti da­bar­ti­niam Za­ne ir jo žmo­noj.

Per Škap­lier­ną (lie­pos 16 d.) Za­no dva­re, pas An­ta­ną Jab­lons­kį, taip pat tris die­nas vie­šė­jo at­va­žia­vę 5 my­lias iš Ry­giškių tė­vas Jab­lons­kis su mar­čia Jur­gie­ne ir Mo­lio Mo­tie­jus su Ma­ry­te. Dva­ras be­ne 600 hek­ta­rų. Rū­mai dvie­jų aukš­tų. Spi­ri­to va­ryk­la – di­de­lė pail­ga, raudo­ų ply­tų tro­ba ša­lia pail­go tven­ki­nio. Vie­nam tro­bos ga­le – ve­dė­jo butas dvie­jų erd­vių kam­ba­rių su prieš­kam­ba­riu ir vir­tu­ve. Iš vie­no šono ir iš bu­to ga­lo – di­de­lis dva­ro vais­me­džių sod­nas, ku­riam 30 dva­ro bi­čių avi­lių; tarp ki­to tro­bos šono ir tven­ki­nio – siau­ru­tis pailgas jau­nas sod­ne­lis su 9 bi­čių avi­liais pa­ties An­ta­no Jab­lons­kio. Jis ir bi­ti­nin­kas. Bi­ti­nin­kys­tės mo­kė­si jis vie­ną va­sa­rą Za­no komandiruotas Var­šu­voj. Jo žmo­na darbš­ti. Lai­ko mel­žia­mą kar­vę, še­ria mei­tė­lį ir kiau­lę su par­šais, le­si­na kiek viš­tų ir an­čių.

Sek­ma­die­nį, vė­lai va­ka­re, jų bu­te su­si­rin­ko sve­čių – dva­ro tarnautojai: po­nų ku­če­ris (ve­ži­kas), šė­ri­kas, dva­ro ūk­ve­dys, pa­ga­liau pa­ne­lė ak­mist­ri­nė ir kal­vis, šalt­kal­vis, dar daržinin­kas. Vakarie­nei be pie­niško ir mė­siš­ko pa­tiek­ta ir dar­žo­vių – ri­di­kė­lių, salo­tų, net agur­kų.

<...>

Po­nai Za­nai bu­vo iš­plau­kę Ne­mu­nu, gar­lai­viu, į sve­čius į ki­tą dva­rą. Šio dva­ro rū­mai sto­vi ant aukšto kran­to. Apa­čioj, pau­py, pa­lei Nemuną, nuties­tas vieš­ke­lis, iš ku­rio aukš­tyn, į dva­ro so­dy­bą, šlai­tu iškastas vin­giuo­tas ke­lias ko­kių dvie­jų šim­tų sieks­nių il­gu­mo. Tas kelias sta­tus, sun­kus nu­sileist ir juo la­biau pa­si­kelt. Ties tuo ke­liu gar­lai­viai su­sto­ja, iš­lai­pi­na ir įlaipi­na ke­lei­vius. Kai į dva­rą pas pa­čius Za­nus at­plau­kia ki­ti po­nai, gar­lai­vis prieš su­sto­dams čia ypa­tin­gai kau­kia, kad iš dva­ro tiems po­nams pa­si­tikt at­siųs­tų ar­klius su ekipažu. Taip Za­no su­si­tar­ta su gar­lai­vių kapi­tonais.

Kadan­gi tik ki­tą die­ną iš sve­čių tu­rė­jo grįžt pa­tys po­nai Za­nai, jų vežikas ir ki­ti dva­ro tar­nau­to­jai ga­lė­jo pas An­ta­ną Jab­lons­kį linksmintis per nak­te­lę ir dai­nas dai­nuot, tiek len­kiškas, tiek lietuviškas. Pa­ga­liau, pa­vai­šin­ti agurkais su me­du­mi, jie iš­si­skirs­tė."

APIE SLAPTĄ LIETUVIŠKĄ SPAUDĄ ANUOMET DVARE GYVENUSIŲ ŽMONIŲ SKAITYTĄ

"Iš jo kal­bos at­ro­dė jis są­mo­nin­gas dar­bi­nin­kas. Pa­mi­nė­jo jis gydytoją Sta­sį Ma­tu­lai­tį, prak­ti­kuo­jan­tį Pil­viš­kiuo­se, pa­lan­kų darbininkams. Sve­čias įsi­bro­vė­lis pa­reiš­kė: „Jūs, ūki­nin­kai (žodis „tams­ta“ Užne­mu­nėj ne­bu­vo var­to­ja­mas), te­klau­so­te, ką skel­bia „Ūki­nin­kas!“ Pra­var­tu jums iš­girst ir „Dar­bi­nin­ko bal­są“. Žodžius „Ūki­nin­kas“*, „Dar­bi­nin­ko bal­sas“** ta­rė jis pa­brėž­dams. Ga­li­ma bu­vo su­prast, kad jis šne­ka apie laik­raš­čius.

„Dar­bi­nin­kų bal­sas“ vos 1901 m. lie­pos mė­ne­sį te­bu­vo pra­dė­jęs eit iš Tilžės. Tat te­ži­no­jo An­ta­nas Jab­lons­kis. Mat ko­kios rū­šies bu­vo tas ne­kvies­tas sve­čias. Mat ko­kių pa­žiū­rų bu­vo ir Anta­nas, švo­ge­ris."

*„Ūkininkas“ - mėnesinis žurnalas ūkininkams, 1890 ėjęs Ragainėje, 1890–1905 Tilžėje. Įsteigė varpininkai J. Adomaitis-Šernas, J. Gaidamavičius, J. Kaukas, V. Kudirka, J. Staugaitis. Spausdino Didžiosios Lietuvos, Rusijos, kitų šalių ekonomikos, visuomenės naujienas, kritikavo caro valdžios politiką, ūkinį ir buitinį atsilikimą, teikė ūkio patarimų. Didžiojoje Lietuvoje platintas nelegaliai. Tiražas 1000–2000 egzempliorių.

**„Darbininkų balsas“, žurnalas, ėjęs nelegaliai 1901–06 Tilžėje, Bitėnuose (viršelyje buvo nurodoma iš pradžių Paryžius, vėliau – Londonas).

1933 m. Valentinas kartu su broliu Antanu iš valstybės turto fondo įsigijo Žemosios Panemunės dvarą. Dvaras tuo metu buvo prastos būklės, pilnai nesutvarkytas po praūžusių I-ojo pasaulinio karo negandų.

Valentinas Gustainis studijavo filosofiją Heidelberego, Sorbonos universitetuose, puikiai mokėjo penkias kalbas, kaip žurnalistas laisvai keliavo po pasaulį, bendravo su garsiais Europos politikais, diplomatais, mokslininkais, meninkais. Prieš tremtį dirbo ELTOS direktoriumi. Valentinas domėjosi dvaro istorija ir apie tai rašė savo tremties atsiminimų knygoje "Be kaltės".

"Apie Žemosios Panemunės dvaro centro pastatus girdėjau įvairių pasakojimų, kai kas pasakojo, kad čia kitados buvusi kryžiuočių ordino pilis, vėliau Gelgaudų, paskui Sapiegų rūmai, per šimtmečius remontuojami, perstatinėjami. Kai mudu su broliu Antanu 1933 metais tą vietą nusipirkome, gyvenamasis namas jau buvo labai apleistas, suiręs, žmonėms gyventi netinkamas. <...> Nutarėme visą iš pagrindų suremontuoti ir taip palikti ryšį su sena praeitimi."

Valentinas buvo vedęs Izabelę Avietėnaitę, kurios sesuo buvo Magdalena Avietėnaitė (beje, nuo 2024 m. šios pirmosios ir tarpukariu vienintelės Lietuvos moters diplomatės vardu šiandieninėje Užsienio reikalų ministerijoje yra jos vardo garbei pavadinta salė). Magdalena buvo viena iš įtakingiausių ir efektyviausių tarpukario URM darbuotojų, pirmoji Lietuvos valstybės įvaizdžio kūrėja tarptautinėje arenoje. Ši moteris Lietuvą okupavus sovietams (rusams) savo diplomatiniais gebėjimasi sugebėjo išsaugoti Lietuvos aukso atsargas, saugomas JAV, kad jos nebūtų atiduotos okupantams. Tiek pati panelė Medi (taip ją vadino šeima ir artimieji) tiek kiti tarpukario Lietuvos valstybės veikėjai, diplomatai, inteligentai tarpukariu mėgo lankytis pas Gustainius Žemosios Panemunės dvare.

Valentio Gustainio šeimos nariai, Žemosios Panemunės dvare.

Svečiai Žemosios Panemunės dvare, besilankantys pas Valentino Gustainio šeimą.

Žemosios Panemunės dvare.

Valentinas Gustainis savo darbo kabinete.

Ilgą laiką tarpukario šviesuolių gyvenimuose vyravusią laisvės, modernizmo ir optimizmo davsią nutraukė 1939-45 m. įvykęs II-asis pasaulinis karas, Lietuvos okupacija bei tremtys. 1941 birželio 14-oji daugybės lietuvių atmintyje liko kaip juoda diena. Tai buvo pirmoji masinių deportacijų diena, pirmas masinis gyventojų trėmimas į Sibirą. 1941 m. birželio 14-ąją okupantai ir vietiniai kolaborantai auštant veržėsi į miegančių gyventojų namus, kratos metu atiminėjo brangesnius daiktus ir liepė ruoštis tremčiai. Buvo ištremta daug to meto politikų, visuomenės veikėjų, išsilavinusių, šviesių žmonių, tarp kurių ir antrasis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Iš viso į Sibirą okupantai ištrėmė virš 130 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šio likimo neišvengė ir Gustainių šeima.

1941 m. išrėmusi teisėtus šeimininkus Gustainius, okupantų valdžia perėmė dvarą savo nuosavybėn. Okupacinės rusų ir koloborantų valdžios sprendimu dvare buvo įkurdinta ligoninė, kuri su įvairiomis reorganizacijomis veikė beveik iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1991 m. Ūkiniai pastatai buvo naudojami kolūkio, kaip ūkininkų ir ūkių prievartinės kolektyvizacijos padarinio, reikmėms.

Lietuvą okupavus rusams, teisėti dvaro šeimininkai ištremti, o okupacinė ir vietinių koloborantų valdžia dvaro rūmų pastate įkurdino ligoninę.

1991 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę buvo atkurta ir dvaro nuosavybės teisė Gustainių šeimos nariams. 30-imt nepriklausomybės metų dvaras priklausė Valentino Gustainio anūkams. Dėl įvairių priežasčių teisėti paveldėtojai neturėjo galimybių pasirūpinti istorinio dvaro išsaugojimu, koją matyt pakišo ne tik finansinių lėšų trūkumas, galimai pritrūko noro domėtis bei rūpintis paveldo objektu, ne iki galo suvokiant jo istorinę vertę.

Nuotraukose Žemosios Panemunės dvaro būklė 2020 metų rudenį.

2021 m. prasidėjo dvaro aplinkos tvarkybos darbai, pastatų tvarkybai ir rekonstrukcijai reikalingų tyrimų darbai. Šiuo metu dvaras gyvena tyrimų, tvarkybos darbų planavimo bei ateities vizijos kūrimo etape. Prie dvaro istorijos tyrimų ir ateities vizijos kūrimo projekto dirba didelė patyrusių specialistų komanda. Nuo 2023 m. pavasario dvaro teritorija atvira lankytojams, norientiems pažinti neįtikėtiną, bet tikrą ir didingą Žemosios Panemunės dvaro istoriją bei atsikvėpti bundančio dvaro draugijoje, gamtos prieglobstyje. Dar vienas dvaro išskirtinumas ir puošmena - 650-ies senųjų, tarpukario laikmečio dvaro obelų sodas, pavasarį džiuginantis akimis neprėpiama baltų žiedų jūra.