Žemosios Panemunės dvaras buvo pastatytas apie 1650 m. ir priklausė didikų Sapiegų giminei, vėliau kunigaikščių Čartoriskių, grafų Tiškevičių giminėms, kurios glaudžiai giminiavosi su iškiliomis to meto Europos aristokratų šeimomis. Tarpukariu Žemosios Panemunės dvaras priklausė Valentino Gustainio šeimai, čia mėgdavo rinktis ir svečiuotis Kauno intelektualai ir inteligentija.

Žemosios Panemunės dvaro istorija kalba apie žmones, kūrusius mūsų valstybės istoriją, ar tai buvo LDK, ar ATR (Abiejų Tautų Respublika) ar moderni nepriklausoma tarpukario Lietuva.

XVII a. dvaro istorija vis dar apgaubta paslapties šydu. Apie šį laikotarpį santūriai pasakoja senieji archyvų dokumentai. Istorinių tyrimų pėdsakai veda prie Povilo Jono Sapiegos (1609-1665) ir jo sūnaus Kazimiero Jono Sapiegos (1637-1720), šie du didikai buvo pasižymėję valstybės veikėjai, savo laiku užėmė Lietuvos didžiojo etmono pareigybes ir buvo Žemosios Panemunės dvaro komplekso užmanytojais-fundatoriais.

Gerokai platesnis ir ryškesnis Žemosios Panemunės dvaro istorijos paveikslas išnyra iš XVIII a. pabaigos istorinių verpetų, dėka dvare karinę tarnybą atlikusio ir kurį laiką dėl tos priežasties čia gyvenusio bajoro Tadeausz Jozef Chamski dienoraščio. Tuo laikotarpiu dvaro šeiminikais buvo Stanislovas Antanas Tiškevičius (1727-1801), paskutinysis Lietuvos Didžiosios kunikaišktysės Žemaitijos seniūnijos kaštelionas. Vėliau dvarą paveldėjo jo sūnus Tadas Tiškevičius (1774-1852), 1812-1813 m. buvęs karininku (generolu?) Napoleono kariuomenės sudėtyje.

Gyveno Žemojoje Panemunėje prie Nemuno, beveik monarchiškuose rūmuose, didesniuose nei Saksų rūmai Varšuvoje, dviejų aukštų, garsėjusiais visoje to meto Lietuvoje savo ištaiga, prabanga, o taip pat nuostabia vieta ant kalno prie Nemuno upės.

Oficina prie tų rūmų iš rytų pusės buvo iki 100 sieksnių ilgio, tiek apačioje, tiek (antrame) aukšte turėjo vienoje eilėje 40 langų. Kažkada joje buvo įsikūręs ir išlaikomas raitelių pulkas, nes nuo senų laikų didikai laikė skaitlingą dvaro įgulą ir esant reikalui su ja vykdavo į karus kartu su valstybės kariuomene. Palivarkas, arklidės ir ūkiniai pastatai buvo verti rūmų. Gražiausias sodas, laukimis, daržovių ir vaisių su oranžerija ir vynuogynu supo tuos rūmus iš trijų pusių. Dvaro personalą sudarė apie šešiasdešimt tarnautojų: virėjų, jų parankinių, vyresniųjų arklininkų, vežėjų, kamerdinerių, liokajų, ginklanešių...

Žemėlapyje matomas Žemosios Panemunės dvaro (Ponjemon Schlos) ir apačioje prie Nemuno esančio kaimo (Ponjemon G.W.) su koplyčia bei karčema planas, 1795 m. Raudona spalva pažymėti mūriniai dvaro pastatai, besijungiantys į U formos kompleksą. Šalia rūmų ir kitų dvaro statinių žaliais kvadratais pavaizduotas dvaro parkas-sodas, sudalintas, punktyrinėmis linijomis pažymėtų, liepų alėjų.

DAUGIAU DVARO ISTORIJOS